Molio apdirbimo amatai

Molio apdirbimo amatai yra vieni iš seniausių. Dėl plastiškumo ir atsparumo ugniai molis labiausiai tiko indams lipdyti arba žiesti, todėl plačiausiai jį naudojo puodžiai Žiedžia – formuoja indą iš vieno molio gniužulo ant žiedimo rato. Lipdymo tradicijas tęsiantys lipdytojai lipdo indą iš minkyto molio volelių ar gniužulėlų, kuriuos jungia vieną prie kito tol, kol gauna reikiamą formą.. XIII amžiuje miesteliuose ir miestuose veikė puodžių dirbtuvės, prie didelių statybų steigtos plytinės, kuriose plytininkai darė konstrukcines ir apdailos plytas, čerpes stogo dangai. XV–XVII amžiuje dvaruose koklininkai lipdė puodyninius, dubeninius ir plokštinius koklius.

Kad indai būtų stiprūs, atsparūs temperatūrai ir nepralaidūs skysčiams, išdegti dar būdavo laikomi dūmuose (juodoji keramika), pamirkomi į miltų ar daržovių raugą (raugo keramika) arba glazūruojami. Puodyniniai ir dubeniniai kokliai puošti pirštų įspaudais, plokštiniai – medinės ar molinės formos atspaudais. Kampiniai ar karniziniai kokliai puošti medžioklės, riterių kovų vaizdais, herbais, augaliniais ar geometriniais ornamentais.

Puodininkystė neprarado reikšmės iki šių dienų, nes tebėra paklausūs ąsočiai, dubenys, aguontrynės, puodynės, lauknešėliai, keptuvės. Dekoro įvairove išsiskiria ąsočiai, susiję su vaišinimosi alumi tradicijomis. Kai kurie meistrai lipdo paukštelių, gyvulių, žvėrių, raitelių figūrėlių pavidalo švilpynes, kurias puošia faktūriniais, įrėžtais ar įspaustais ornamentais.

Kai kurie molio apdirbimo meistrai rekonstruoja senąsias viduramžių puodžių naudotas koklių darymo technologijas ir daro architektūroje naudojamas plytas, čerpes, koklius. Dirbinius puošia išraižydami ornamentus ant glazūra ar angobu padengto paviršiaus arba prilipindami reljefinius papuošimus.

Parengta remiantis leidiniu 

Lietuvos tautinis paveldas: Tradiciniai amatai. LNM, 2012. Vilnius: Petro ofsetas.