Tradicinis maistas

Maisto paveldas apima maisto sudėtį, ruošimo būdus, laikymą ir priklauso nuo tautos ūkininkavimo tradicijų ir iš kartos į kartą perduodamų receptūrų. Lietuviai nuo seno vertėsi augalininkyste, gyvulininkyste, žvejyba. Jie valgė ruginę duoną, šviežią, sūdytą ir rūkytą mėsą, šviežio ir rauginto pieno produktus, gėrė miežinį alų, vartojo sėmenų aliejų. Pajūrio ir paežerių gyventojai valgė daugiau žuvų. Pastaraisiais metais išaugęs susidomėjimas tradiciniu maistu ir sveika mityba paskatino amatininkus ar maitinimo įmones atgaivinti maisto ruošimo tradicijas. Malūnininkai atstato senuosius malūnus ir mala rupius ruginius ir valcuotus kvietinius miltus. Vis daugiau kepėjų kepa tradicinę ruginę duoną, mielinius pyragus, šakočius ir kitokius kepinius, lauktuvinius riestainius, meduolius, verda kermošinius saldainius. Mėsininkai daro skilandžius, sūrininkai – tradicinius sūrius, aludariai – salyklinį alų, vynininkai – vaisių ir uogų vyną. Pajūrio žvejai tradiciniu būdu rūko žuvis, ant atviros ugnies verda žuvienę. Ūkininkai augina linus ir tradiciniu šaltuoju būdu spaudžia aliejų.

Svarbi tautinio paveldo sritis yra žolininkystė. Žolininkai renka vaistingus augalus ir ruošia mišinius tradicinėms arbatoms. Derindami džiovintų lapų, žiedų skonį, kvapą ir veikliąsias medžiagas tradiciškai ruošia žolelių užpiltines, nuovirus, senovinius gydomuosius tepalus.

Parengta remiantis leidiniu 

Lietuvos tautinis paveldas: Tradiciniai amatai. LNM, 2012. Vilnius: Petro ofsetas.