Mažoji Lietuva

MAŽOJI LIETUVA (Prūsų Lietuvos sritis) susidarė XV a. Ją sudarė Tilžės, Klaipėdos, Gumbinės, Šilutės, Įsruties, Stalupėnų, Ragainės, Geldapės, Labguvos ir kitos apskritys. 1701–1918 m. vokiečių valdomoje Prūsijos kunigaikštystėje Prūsų Lietuva buvo tarsi atskira valstybėlė su skirtingais etninės kilmės gyventojais. Po Pirmojo pasaulinio karo, siekiant prijungti lietuviškas Prūsijos žemes prie Lietuvos valstybės, dažniausiai buvo vartojamas Mažosios Lietuvos pavadinimas. Nuo 1919 m. atsirado Klaipėdos krašto (vok. Memelland) pavadinimas, reiškiantis 1919–1939 m. egzistavusį administracinį teritorinį vienetą šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje ir palei Nemuno žemupį bei Baltijos jūrą.

Šio krašto gyventojai dažniausiai save vadindavo lietuvininkais, šišioniškiais. Tai vienintelis etnografinis Lietuvos regionas, kuriame vyravo liuteronų tikėjimas.

Gražiausia regiono vieta – Kuršių nerija su smėlio kopomis ir pušynais, pajūrio paplūdimiais ir senaisiais pamario kaimais. Nemuno delta garsi kasmetiniais potvyniais, pamario nendrynais, Kuršių mariomis, vaizdingąja Rusne. Nuo Ventės rago Klaipėdos link driekiasi sausesnis kalvagūbris su pušynais ir Drevernos užutėkiu. Nuo Klaipėdos iki Nemirsetos tęsiasi Baltijos pajūris, kur yra vaizdingi Olando kepurės skardžiai ir Karklės žvejų kaimo liekanos. Rytiniame regiono pakraštyje plyti didžiosios Smalininkų ir Viešvilės girios su senovinio gyvenimo, tradicinės laivininkystės pėdsakais (Smalininkų žiemos uostu, vandens lygio matuoklėmis, bunomis sureguliuotais upių krantais). Ties Jūros upės žiotimis Nemuno slėnį kerta Vilkyškių kalvagūbris su legendiniu Rambyno šventkalniu. Žemiau Rambyno prasideda užliejamosios Nemuno pievos, Šilutės apylinkėse plyti didžiosios Aukštumalos ir Rupkalvių pelkės – durpynų ir buvusių pelkininkų gyvenviečių plotai.

Tradicinė architektūra

Mažojoje Lietuvoje gyvavo senovės baltams būdinga kaimo tradicinė architektūra: mediniai pastatai, gana padrikos sodybos ir gyvenvietės. Mažosios Lietuvos gyventojai dažniau nei Didžiosios Lietuvos lietuviai namų stogus puošė iš medžio pjaustytais žirgeliais-paukščiais. Žemdirbių sodybose puošniausias pastatas būdavo klėtis, jos kraigą vainikuodavo žirgelių pora.

Pajūrio žvejų sodybos pasižymėjo kuklumu, gyventa dūminėse trobelėse. O pamario žvejai gyveno santykinai geriau nei pajūrio žvejai, suklestėjo pastatų puošyba. Nemuno Deltos žvejų sodybose vyravo mediniai bei vėlesni mūriniai pastatai. Stogus dengdavo netoliese augusiomis nendrėmis, vėliau plito raudonos keraminės čerpės. Greta vandens statytos ,,bukinės“, ,,pukinės“. Tai  nedidelis ūkinis pastatas žvejybos reikmenims sudėti, savotiška kiemo virtuvė – ten rūkydavo žuvis, lydydavo jų taukus.

Lietuvininkų sodybose dar būdavo daug atskiros paskirties mažų trobesių: vienur maldavo grūdus, kitur kepdavo duoną, skalbdavo žlugtą, darydavo alų, maudydavosi ir kt.

Tradicinė apranga

Lietuvininkių aprangoje, kaip ir kitų regionų moterų tradiciniuose drabužiuose, neišvengta kaimynų įtakos – galime pastebėti žemaitiškų, zanavykiškų bruožų. Kita vertus, lietuvininkių aprangoje yra ir kituose regionuose nesutinkamų arba retų aprangos detalių (pvz., kykas, delmonas, šimtaraštės juostos), išskirtinių dėvėjimo pavyzdžių (skarų užrišimas), savitas ornamentas ir jo komponavimas, saviti spalviniai deriniai. Liuteronų tikėjimas ir skirtinga visuomeninė bei kultūrinė krašto raida, lėmė regiono savotiškumą, pasireiškusį ir tradicinėje klaipėdiškių valstiečių aprangoje.

Iki XIX a. vidurio moterų išeiginiai drabužiai buvo šviesūs, spalvingi, ryškių, kontrastingų spalvinių derinių. Moterys tuo laikotarpiu vilkėjo lininiais marškiniais ir segėjo nesiūtus sijonus – margines. Tai dryžuoto ar languoto vilnonio audinio gabalai (1–4 vnt.), įvairiai klostomi aplink liemenį (permetami per petį) ir tvirtinami juosta arba diržu. Nuo XVIII a. atsiranda siūti sijonai, XIX a. pradžioje dėvėti dvinyčiai, vilnoniai, languoti ir išilgadryžiai sijonai. Liemenės (vystės) buvo siuvamos iš naminių vilnonių, pusvilnonių bei pirktinių audinių. Žiemą vilkėdavo iki kaklo užsagstomas milo ar kailio liemenes. Marškiniai buvo dažnai pasiūti specifiniu, kitur Lietuvoje nežinomu būdu: gausiai suraukti apie kaklą, su reglano kirpimo perpetėmis. Prijuostės XVII a. buvo panašios į margines: austos iš margų vilnonių siūlų arba baltos lininės, puoštos įaudimais, dailiais išsiuvinėjimais, mezginiais. Kartais lietuvininkės juosėjo dvi prijuostes – vieną ilgesnę baltą, kurios apačia buvo gražiai išmegzta, išpeltakiuota, ant viršaus kitą – trumpesnę raudonos, juodos, baltos spalvų. XIX a. juosėtos balto dugno lininės prijuostės su raudonų, mėlynų spalvų lygiais, rinktiniais ar siuvinėtais išilgais ruoželiais, tarp kurių kartais būdavo iškaišomi augaliniai raštai. XIX a. II pusėje prijuostės tamsėjo. Ypatinga puošmena, puošni drabužio detalė, būdinga tik šiam regionui,– siuvinėtas delmonas (prie juosmens pasirišamas maišelis, kišenė smulkiems daiktams susidėti).

Vėlyvojo laikotarpio (XIX a. II pusės – XX a. pradžios) kostiumai gana tamsūs. Dėvėti ir vien juodos spalvos drabužiai, vadinti juodinėmis. Šiuo laikotarpiu įsivyravo juodos liemenės, dažnos aksominės, štampuotos smulkiais violetiniais, geltonais, raudonais raštais. Juodos šilkinės prijuostės dažniausiai dėvėtos prie juodų kostiumų. Tamsios spalvos, ypač juoda, imtos laikyti ne tik gero skonio, bet ir doro, pamaldaus gyvenimo išraiška. Lietuvinikų drabužiams didelės įtakos turėjo evangelikų liuteronų tikėjimas ir vokiečių administracinė tvarka. Drabužiai, jų dėvėjimo būdas buvo laikomas etniniu požymiu ir su jais susiję nurodymai turėjo diskriminacinį pobūdį. Pavyzdžiui, 1681 m. išleistame aprangą reglamentuojančiame „našystos potvarkyje“ lietuvininkams draudžiama vilkėti kaip vokiečiams. 1731 m. išleistas įsakymas draudė lietuvininkėms ūkininkėms ir tarnaitėms vilkėti šilkinius drabužius, fabrikinės gamybos milo rūbus, batus.

Mažosios Lietuvos merginų šukuosenos irgi buvo įmantrios – kasas pindavo iš 8–20 pluoštų tarsi audimą. Supintas jas suko aplink galvą. Kasas papuošdavo įpinant žalių kaspinų, įvairių juostelių ar įvairiaspalvių vilnonių siūlų. Moterys nešiojo kepurėles, skaras.

Tradiciniai amatai

Nuo seniausių laikų Kuršių mariose žvejyba buvo svarbiausias veiksnys, lėmęs vietinių bendruomenių gyvenseną. Dėl žemdirbystei netinkamų sąlygų – Nemuno upės deltoje driekėsi nendrynai, pelkynai, o į marias tekėjo daugybė upių atšakų – žvejyba čia buvo vienas svarbiausių verslų. Pamario gyventojai žvejybos amato ypatumus perduodavo iš kartos į kartą. Jau IV-III tūkstantmečiais prieš mūsų erą vietos gyventojai žvejybai naudojo vandens transporto priemones. Pirmosios rašytinės žinios apie žvejybą Pamaryje yra iš Klaipėdos miesto privilegijų. Klaipėdai suteikiant Liubeko teises, buvo Klaipėdos miesto privilegijose (1365 m.) rašoma: ,,…mes suteikiame laisvą žvejybą mariose, lietuvių pusėje iki Vindburgo (Ventės pilies) ir Nemune, kaip jie nuo seno tenai buvo žvejoję.”. Miesto privilegijose paminėtos ir žvejybos priemonės. Tinklai buvo kelių rūšių: pakrančių, lašišiniai, unguriniai bei kiudeliai. Pagrindinė ir pati svarbiausia, iki šiol vienintelė išlikusi žūklės priemonė – tinklas. Iš akmens amžiaus atėjo žvejyba bučiais. Žvejota ir ūdomis, statomaisiais tinklaičiais. Nuo senų laikų yra žinoma poledinė baidomoji (bumbinamoji) stintų žvejyba.

Mažojoje Lietuvoje buvo populiarūs medienos dirbiniai. Kaimiečiai mokėjo pasidaryti konstruktyvius, išardomus baldus. Kaimo buityje buvo paplitę raižiniais arba spalvotais ornamentais puošti stalai, kėdės su figūrine lentine atkalte, spintos, lovos, smulkūs dirbiniai – verpstės, kultuvės, šaukštai, pipirinės, aliejinės lempos, sūpuoklinis muštuvis (sviestui mušti). Originalūs Mažosios Lietuvos krikštai – ant kapo statomos profiliuotos lentos. Jų puošimui naudota raižyba, spalvota ornamentika. Staliai gamino lopšius, vyges ir karstus, drožė sudėtingas kiaurapjūves puošmenas namams (lėkius, vėjalentes). Išskirtinis šio krašto ypatumas – vėtrungės. Žvejai privalėjo vėtrungę iškelti savo burvaltės stiebo viršūnėje. Būtent pagal vėtrunges žvejybos prižiūrėtojas ir nuspręsdavo, ar žvejai laikosi nustatytų žvejybos plotų bei kuriai vietovei valtis priklauso. Kuršių marių žvejai ilgainiui minėtus ženklus ėmė puošti įmantriais medžio raižiniais, pjaustytomis ir degintomis lentutėmis.

Rytprūsių lietuviškojoje provincijoje buvo populiarūs popieriaus karpiniai (užuolaidėlės, lentynų užtiesimas, lempų gaubtai ir kt.). Kopininkai gyvenę Kuršių nerijoje užsiimdavo ir dailiaisiais amatais,

Pajūrio areale labai senas tradicijas turėjo meninis gintaro apdirbimas. Dar neolito laikotarpiu meistrai išskaptuodavo iš gintaro žmogaus pavidalo statulėles – amuletus. Populiariausi dirbiniai – karoliai, rožiniai, moterų papuošalai. Meistrai iš gintaro gamindavo dėžutes, šachmatus, rašalines, kurdavo mozaikas.

Senas tradicijas turi keramika – namudinė puodininkystė. Seniausias šios rūšies gaminys – puodynės formos urna, tarpukariu rasta prie Karaliaučiaus. Viduramžiais ir vėliau miestų puodžiai buvo susibūrę į cechus, kur gamino ir koklius krosnims. Keramikai gamino glazūruotus buitinius indus, žvakides ir žibintus, žaislus, švilpukus, bičių smilkykles, gėlių vazonus, vazeles.

Kaimuose išliko ir rankinis metalo meistrų darbas. Gamintos žalvarinės žvakidės, įvairūs nešiojami ir statomi žibintai, aliejinės lempos, variniai indai, lygintuvai ir padėklai jiems, arbatinukai, šaukštai. Kalinėti metaliniai puodai, vaikiškos švilpynės, dūdelės.

Mažojoje Lietuvoje buvo populiari namudinė tekstilė. Moterys ausdavo viską, kas jų namams reikalinga: rankšluosčius, staltieses, lovatieses, audeklus drabužiams. Didelę paklausą turėjo kaimo moterų mezginiai ir juostos. Drabužių detalių siuvinėjimas, spalvų deriniai – išskirtiniai ir reprezentuojantys regioną. Meniškai ir spalvingai siuvinėta moterų, neretai būsimų nuotakų. Didelio kruopštumo reikalaujantis rankdarbis su išsiuvinėtu ornamentu, inicialais ar data būdavo padovanojamas brangiam žmogui ar perduodamas dukrai. Merginos siuvinėdamos tam tikras rūbo detales siekdavo ne tik pasipuošti, bet taip atskleisdavo savo darbštumą, išmoningumą, estetinį supratimą ir t.t.

Tradicinis maistas

Tradicinis pusryčių patiekalas – paščiūkai, pagaminti iš šilto miežinio alaus (be laipsnių) su miltais. Priešpiečiams valgė duoną su taukais, spirgais, užgerdami kava arba arbata, pikliuotų miltų gnaibytų kukulaičių sriubą, pietums virė lapienes sriubas ir ypač šiupinį – žirnių ir bulvių košę su rūkyta kiauliena, sausai virtas bulves su žuvimi, mėsą, vakarienei – virtą ropynę su pasukomis, virtus sausus žirnius ar pupas su bulvėmis, rūgusiu pienu, kartais – pienišką kruopų sriubą. Mažosios Lietuvos kaimo tradicinis patiekalas – duoniniai kukuliukai, užšutinti pienu. Vasarą bei rudeniop mėgta valgyti obuolines, kriaušines sriubas su pienu ir ,,muize“ (avižinių miltų tyre). Gyvenusieji prie jūros maistui vartodavo daug žuvies.

Kafija –svarbiausias lietuvininkų gėrimas,  perimtas iš vokiečių. Tarp lietuvininkų jis taip prigijo, kad net pusrytinę sriubą išstūmė. Tai iš pirktinių kavos pupelių ar vietinių žaliavų (gilių, miežių, morkų, cikorijos) ruoštas gėrimas, paskanintas pienu, vaikų ir suaugusiųjų gertas per pusryčius, priešpiečius ar dienos darbus pabaigus. Prie kavos šeimininkės patiekdavo ir kvapnaus naminio pyrago gabalėlį ar pyragaitį. Kiekviena lietuvininkė turėjo savo paslapčių ruošiant šį tradicinį gėrimą.

„Vėtrungių kelio“ nuotr. / Lietuvninkė

Klaipėdos uostamiestyje dėl kultūrų sankirtų įtakos buvo sukurta daug išskirtinių, tik Klaipėdai būdingų valgių. XX a. pradžioje į Klaipėdos restoranų meniu buvo įtraukti tokie patiekalai kaip Mėmelio strimelių tefteliai (kukuliai) pomidorų padaže, Mėmelio menkės tefteliai (kukuliai) kaparėlių padaže, ruginės tešlos apvalkale keptas kiaulienos kumpis, jautienos šnelkliopsai, troškinti grietinėje su baravykais, didysis kiaulienos kepsnys – Mėmelio štufatas. Saldūs Klaipėdos restoranų kulinarinio paveldo patiekalai – klaipėdietiški biskvitai, Mėmelio štrudelis su vyšniomis ir riešutais, Mėmelio slyvų pudingas ir Mėmelio meduolis, kuriuos valgydavo užsigerdami žemaitiška medaus gira.