Aukštaitija

AUKŠTAITIJA yra didžiausias etnografinis regionas Lietuvoje. Aukštaičių žemės (dabartinė šiaurrytinė-rytinė Lietuvos dalis) – pirminis Lietuvos valstybės branduolys. Apie XI a. šiose žemėse susikūrė Lietuvos kunigaikštystė, kuri, sėkmingai plėtodama politinę diplomatiją, XII a. tapo galingiausia baltų kunigaikštyste. Pirmą kartą aukštaičiai paminėti Petro Dusburgiečio kronikoje, kalbant apie kunigaikščio Vytenio kovas ginant ir stiprinant kunigaikštystės teritoriją (1294–1300 m.) – Austechia, terra regis Lethowie (Aukštaitija, lietuvių karaliaus žemė). 1420 metais Aukštaitijos sąvoka vartojama Vytauto laiške, kur paaiškinta jos reikšmė: tai žemė, kuri yra aukščiau nei Žemaičių. Aukštaitija dažniausiai skirstoma į dvi dalis: Rytų ir Vakarų. Šiandieninė Aukštaitija pasižymi tarmių, gyvensenos ir etnokultūrinio paveldo margumu, kadangi yra paveldėjusi trijų didelių etninių darinių – Sėlos, Nalšios ir Žiemgalos palikimą.

Vaizdingiausiomis vietovėmis garsėja regiono rytai – čia nuo Zarasų pro Ignaliną ir Molėtus iki Dubingių nusidriekęs didysis ežerynas su gausybe vaizdingų ežerų. Ledynmečio palikimas – Aukštaičių aukštuma su įspūdingomis kalvomis, protėvių įrengtais piliakalniais ir šventkalniais, legendine Labanoro giria ir kitais miškais. Vakarų aukštaičių plynaukštę kerta vaizdingoji Šventosios upė, tekanti pro Anykščių šilelį, Puntuko riedulį ir Andrioniškio miškus. Nuo Kauno iki Panevėžio tęsiasi Nevėžio lygumos platybės, šiaurėje pereinančios į Mūšos–Nemunėlio lygumą, dar toliau – į Žemgalės lygumą, kurias dėl derlingiausių žemių galima pavadinti Lietuvos aruodu. Šiauriniame regiono pakraštyje – palatvėje – atsidengia dolomito klodai, gipso telkinius tirpdęs vanduo kuria vis naujas karstines įgriuvas Pasvalio–Biržų krašte. Vakarų Aukštaitijos (esančios Vidurio Lietuvoje) kraštovaizdį paįvairina Žaliosios ir Biržų girios, kiti miškai ir giraitės.

Tradicinė architektūra

Aukštaičiai sodybas stato ant kalnelių. Iki žemės reformos vyravo gatviniai kaimai, vėliau išsiskirstę į vienkiemius. Gatvinio kaimo vienoje ūlyčios pusėje rikiavosi švarieji kiemai, o kitoje ūkiniai. Aukštaičių pirkios aukštesnės, su puošniomis priemenėmis arba vėliau verandomis, didesniais čiukurais, vėliau virtusiais tik virš langų namo gale stogelio juosta. Kitoks ir vidaus išplanavimas. Jų klėtys didesnės, dažnai turi atskiras patalpas javams ir atskirą mėsos atsargoms ir skryniomis su audeklais bei sukabintais vasarą nedėvimais žieminiais drabužiais, kabančiomis suverptų vilnonių siūlų audiniams susuktomis gijomis, aliejaus leku ir medaus liepinėlėmis, įvairiais rakandais. Jų tvoros – pinučiai, tik gėlių darželiai apjuosti statine tvorele.

Tradicinė apranga

Aukštaičių tradicinis kostiumas iš kitų Lietuvos etnografinių regionų išsiskiria šviesiomis spalvomis, dominuojančia balta spalva. Daugelis tyrinėtojų jį laiko archajiškiausiu lietuvių kostiumu (dėl baltos spalvos, geometrinių ornamentų gausos, nuometo dėvėjimo ir kt.). Tačiau aukštaičių tradiciniame kostiume naudotos ne tik namudinės, bet ir fabrikinės gamybos medžiagos. Atskiros kostiumo dalys, ypač liemenė, galvos danga, siūtos iš brangių, puošnių pirktinių medžiagų. Aukštaičių tradiciniame kostiume namų ir fabrikinės gamybos audiniai meistriškai sujungiami į darnią stilistinę visumą, atrodo turtingai bei oriai. XIX a. rytinėje Lietuvos dalyje vilkėta senoviškesnių formų drabužiais, o lininiai drabužiai iki pat XX a. pradžios vis dar puošti beveik vien tik įaustais geometriniais ornamentais.

Aukštaitijoje dažniausiai dėvėti languoti sijonai, juose derintos keturios spalvos (būdingiausios spalvos – raudona ir žalia). Prijuostėse dominuoja didelis baltas laukas , kuris apačioje užsibaigia siaura raudono krašto juosta (skersai į austi raudonų žičkinių siūlų raštai). Išeiginiai marškiniai buvo siuvami iš lininės, visada balintos drobės, marškinių apykaklės, perpetės, rankovės, rankogaliai dekoruoti austiniais geometriniais, dažniausiai raudonų, rečiau mėlynų žičkinių siūlų ornamentais. Išeiginėms liemenėms audė vilnonius arba pusvilnonius audinius smulkiu rašteliu: ruoželiais, vingeliais, langučiais, katpėdėlėmis. Jau XVIII a., o gal ir anksčiau, jos siūtos iš pirktinio audinio – šilko, pirktinės vilnos, brokato, aksomo ir kt. Mėgstamos liemenių spalvos – raudona, žalia, aukso geltonumo, sidabrinė. Ištekėjusi moteris būtinai turėjo dėvėti galvos apdangalą, visiškai paslepiantį plaukus. Moterų galvos danga ypatinga – labai iškilmingas baltas, visą galvą dengiantis ir aprėminantis veidą nuometas (palmetis), suteikiantis rimties įvaizdį, monumentaliai užbaigiantis siluetą. Aukštaitės nešiojo ir skareles, kepurėles, kurias vadino labai įvairiai: čepčiais, mučėmis, koptūrais ir kt. Merginos galėjo vaikščioti vienplaukės. Dažniausiai jos puošė plaukus gėlėmis bei įvairiomis karūnėlėmis, aukštaičių vadintomis pakalkėmis. Vieni turtingiausių merginų galvos papuošalų – galionai. Jie minimi jau XVI a. šaltiniuose. Vyrai dėvi marškinius, liemenes, durtinius, avi žiemą batus arba nagines, vasarą namuose vaikšto basi. O neturtingieji žiemai pinasi vyžas, turtingieji turi iškilmingiems atvejams juchto aulinius batus, kurie tarnauja visą gyvenimą.

Tradiciniai amatai

Aukštaitijoje labiausiai paplitę audimo, verpimo, puodininkystės, drožybos, pynimo amatai.

Nuo seno audimo amatu užsiimdavo ir moterys, ir vyrai, nors šia veikla dažniau buvo priskiriama moterims. Kaimo bendruomenėse dažniau ausdavo moterys, o miestuose – vyrai, nes šie gamindavo didesnius kiekius audinių, skirtus pardavimui, o ne namų reikmėms.

Kiekviena kaimo moteris mokėjo austi drobę, vadinamuosius „paprastus“ audinius. Turtingesniuose ūkiuose dalį linų bei vilnų suverpti ir paruošti gražesnius audeklus duodavo svetimiems. O verpimu ir audimu versdavosi bežemės ir mažažemės, dažniausiai netekėjusios moterys. Mokytis austi pradėdavo nuo juostų. Juostos – vienos seniausių lietuvių liaudies audinių.

Aukštaitiški puodai, kaip ir sodybų ar aprangos siluetai yra aukštesni, grakštesni, švelniai banguojantys. Rytų aukštaitės pačios nusilipdydavo sau reikalingus puodus, juos išdegdamos duonkepėse krosnyse.

Kiekviename kaime buvo savas meistras, pindavęs krepšius kasdienei buičiai, dirbiniams taikydavęs ypatingas formas, matmenis ir net pynimo būdus. Krepšiai daugiausia buvo skirti bulvėms ir kitoms daržovėms, obuoliams, uogoms bei grybams rinkti. Taip pat buvo pinamos sėtuvės (pintas indas grūdams sėti), kretilai (pintas indas pelams nusijoti), doklai (didelė apvali pintinė pašarui nešti), bamblės (iš šiaudų pintas kubilas miltams, grūdams, apyniams laikyti), lopšiai. Be aukštaitiškos underės, didžiulės iš karklo vytelių nupintos pintinės, neapsiėjo nei vienas ūkininkas, ja iš klojimo į tvartą galėdavo nesunkiai nusinešti šieną. Senesni gyventojai taip pat pindavosi vyžas.

Valstiečių ūkyje ir buityje buvo gausu medžio dirbinių. Iš medžio statyti trobesiai, baldai, namų apyvokos daiktai, paminklai, drožtos skulptūros. Šiaurės rytų Aukštaitijoje iš medžio buvo gaminamos daudytės – tradicinis, pučiamasis lietuvių liaudies muzikos instrumentas. Jos buvo daromos iš tiesaus uosio, blindės, klevo, guobos, beržo medelio liemens. Rašytiniuose šaltiniuose daudytės minimos nuo XVIII a.

Tradicinis maistas

Aukštaitijos virtuvė yra gana paprasta. Patiekalui skonį suteikia pats produktas, kai kada pagardinamas įvairiais uždarais.

Aukštaitija garsėja blynais. Tikrieji aukštaitiški blynai yra paliepsniai, kurie kepami ant žarijų, prie ugnies – tokiu būdu iš karto kepa abi pusės. Kitas aukštaitiškas blynų receptas – rauginti blynai, užmaišomi iš vakaro, būtinai įtarkuojama bulvių. Po skerstuvių kepami kraujiniai blynai – į ruginę tešlą įplakama kraujo.

Kitas populiarus aukštaičių patiekalas yra virtiniai – tai miltinės tešlos kukuliai su įdaru. Mėgsta aukštaičiai ir kakorus (makorus), kurie kiekvienam Aukštaitijos pakraštyje vis kitokie, bet pagrindas – virtos ir sutrintos bulvės bei miltai. Prie šių ir kitų patiekalų aukštaičiai patiekia daugybę dažinių – taukinį, kruopinį, bulvinį, kopūstinį, burokinį, kiaušininį, miltinį.

Ruginė duona – vienas iš seniausių ir pagrindinių maisto produktų Aukštaitijoje, valgomas kasdien pusryčiams, pietums ir vakarienei. Yra dvi tradicinės duonos rūšys – paprasta rauginta ir plikyta. Rauginta duona kepama nuo seniausių laikų, o plikyta duona kepama tik nuo XX a. pradžios.

Šiauriniams aukštaičiams būdingos ilgametės miežinio salyklinio alaus gaminimo ir vartojimo tradicijos, sudėtinio alaus pobūviai per Sekminių sambūrius.