Bendra informacija apie regionus

Nors Lietuva yra vieninga valstybė, ją sudaro penki dar XIII amžiuje istoriškai susiformavę etnografiniai regionai: Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija (Dainava), Suvalkija (Sūduva) ir Mažoji Lietuva. Regionai apibrėžiami pagal kultūrinius požymius – tradicijas, tradicinį gyvenimo būdą, dainas, pasakojimus ir pan. Tarmė geriausiai charakterizuoja regionų ribas, o kartu atskiria ir kitas, būdingas tai vietovei savybes.

Geros, derlingos žemės, gausūs derliai, platūs horizontai buvo rytinėje Lietuvos dalyje. Jėga, išdidumu, greita orientacija pasižymėjo Aukštaitijos vyrai, ištikimybe, rūpestingumu moterys. Suvalkija su turtingais gyventojais, gerais derliais, darbščiais ir taupiais gyventojais materialiai pati stipriausia, nors plotu beveik mažiausia, sugebėjo vėliau išauginti stiprių politikų, kultūrininkų. Jų charakteriai kieti, jaučia savo vertę, taupūs. Suvalkiečiai išdidūs, įžeidūs, ilgai nepasitikintys nors ir gerų pažįstamų tarpe. Saulėti, perregimi pušynai, šaltinėti upeliai, skaidriavandeniai ežerai supo pietų Lietuvos Dzūkiją. Žmonės čia pasakojo apie įvairius stebuklus pasakas, dainavo dainas, išdabintas švelniais, malonybiniais žodžiais. Nors dzūkų jų žemių žvirgždynėliai derliumi nelepino, bet žmonės čia buvo atviri, linksmi, pasirengę visada padėti, linkę viską pagražinti, tik dažnai pamiršdavę tuos gerus pažadus. Skirtingos nuo kaimynų Pamario žemės, jūros artuma, ilgas buvimas su vokiškos kultūros kaimynais ir liuteronų tikėjimas nudažė pamario gyventojų charakterį kita spalva, jie tapo uždari, nenoriai bendraujantys su skurdesniais kaimynais.

Sodybų išplanavimai atskiruose regionuose irgi turi skirtumų. Žemaičiai sodybų vietą renkasi lomose, jų trobos plačios, žemos, su plačiomis pastogėmis, keturiašlaičiais storais šiaudų stogais, kai kur su mažu čiukuru. Jos atrodo lyg iš žemės truputį pakilusi aukštumėlė, o kai stogas apsamanoja, visai susilieja su aplinka. Aukštaičiai sodybas stato ant kalnelių. Iki žemės reformos vyravo gatviniai kaimai, vėliau išsiskirstę į vienkiemius. Aukštaičių pirkios aukštesnės, su puošniomis priemenėmis arba vėliau verandomis, didesniais čiukurais, vėliau virtusiais tik virš langų namo gale stogelio juosta. Suvalkiečių stubos solidžios su stambiais pastatais, didele klėtimi su stipriomis durimis ir kalvio darbo spyna, kiemai erdvūs, atskirti nuo ūkinio klėtimi ir statine tvora. Kadaise ir jie gyveno gatviniuose kaimuose, bet anksčiausiai išsikėlę į vienkiemius. Stogai ne vien šiaudiniai, bet ir skiedrų, retkarčiais gontiniai. Charakteringa savybė Suvalkijos sodyboje tai pirčių nebuvimas, tačiau beveik visur iškasti ,,prūdai“, šalia jų – pulkelis žąsų. Dzūkai sodybas statosi tarpumiškėse, upių pakrantėse, miškų proskynose. Jų namai mažesni, ne tokie įspūdingi ir kiti pastatai- klojimas, tvartas, klėtis. Gausaus derliaus iš smėlynų nesurenkama, tai ir sandėlių mažai tereikia. Jei sodyba ant upės kranto, dzūkai šulinio nekasdavo.

Ne visur vienodai plito ir amatai. Medžio meistrų daugiausiai buvo Dzūkijoj, o puodžių Žemaitijoj ir Aukštaitijos šiaurėje, nes ten slūgsojo klodai tinkamo molio, todėl ten stovi ir daug molinių ūkinių pastatų, neskaitant aukštos kokybės platinamų visoj Lietuvoj molinių gaminių. Suvalkijoj šis amatas buvo nuostolingas, o dzūkai stokojo molio. Tos pačios paskirties indai, pagaminti kitokie, todėl įgudus galima nesunkiai pagal formos išraišką vietą, kur jį pagamino. Aukštaitiški puodai, kaip ir sodybų ar aprangos siluetai yra aukštesni, grakštesni, švelniai banguojantys, o žemaitiški žemesni, talpesni, ryškiai atskirtomis detalėmis. Technologija buvo ta pati, tik dekoras skyrėsi motyvais ir vieta ant gaminio. Rytų aukštaitės pačios nusilipdydavo sau reikalingus puodus, juos išdegdamos duonkepėse krosnyse.

Visoje Lietuvoje audinių motyvai kartoja Gyvybės medžio idėją. Nors tiesiogiai jis nevaizduojamas, tik ornamento struktūra ir atskiri motyvai suteikia charakteringą nuotaiką, ryškiausiai matomą rankšluosčių, lovatiesių ir juostų pavyzdžiuose.

Margučiuose ilgiausiai išlikę archaiški motyvai. Jie kartojasi varijuodami visoj Lietuvoj, tačiau skiriasi marginimo technika. Dažoma visoj Lietuvoj vienodai – augaliniais dažais. Žemaitijoje mėgstama marginti kiaušinius vašku, o Aukštaitijoje ir Suvalkijoje skutinėti. Dzūkai kiaušinius tik dažo, marginti nemėgsta.

Pagal arklių kinkymo būdą, kinkinio detales buvo galima nustatyti iš kurios Lietuvos vietos atvykėlis. Labai skirtingi buvo ir vežimai, jų dalių pavadinimai, paskirties formos (pvz., žemaitiškieji šienvežimiai o aukštaitiškos orės). Įvairuoja darbo įrankių formos, turinčios tik tam vienam regionui būdingą paskirtį ir pavadinimą. Pasitaiko, kad tuo pačiu terminu skirtinguose regionuose vadinami visai kiti objektai, pvz., ,,krepšas‘‘ žemaičiui reiškia pintinę, o aukštaičiui ir suvalkiečiui tai medžiaginė terba, ,,grobai“ – žemaičiui žarnos, o kituose regionuose – šonkauliai. Daug yra ir priešingų pavyzdžių, kai tas pats objektas skirtinguose regionuose vadinamas kitais vardais, pvz., žemaičiams kabinamas maišas su avižomis arkliui ant galvos yra ,,žiupčius“, o suvalkiečiams –,,abrakinė“.

EKGT užsakymu 2003 m. sudarytas Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis su sąlygiškai griežtomis ribomis.