Dzūkija

DZŪKIJA (DAINAVA) – pietrytinis Lietuvos etnokultūrinis ir istorinis kraštas. Jo teritorijos ribos tarsi nelabai aiškios, tačiau dažniausiai Dzūkijai priskiriamos Alytaus apskrities, miesto ir rajono, Druskininkų, Lazdijų, Varėnos, Vilniaus apskrities, miesto ir rajono, Šalčininkų, Švenčionių ir Trakų apskričių savivaldybės. Dzūkijos pavadinimas pradėtas vartoti tik XIX a. Jis kilo nuo gyventojų dzūkų tarmės. Ši tarminė ypatybė laikoma labai archaiška, paveldėta dar iš indoeuropiečių prokalbės. Tačiau Dzūkija turi ir kitą savo krašto vardą – Dainava, kuris yra siejamas su vėlyvajame geležies amžiuje dešiniajame Nemuno krante ir Merkio baseine gyvenusia jotvingiams priklausiusia dainavių gentimi. „Terra Deynowe” (Dainavos žemė) pirmą kartą paminėta 1253 m. karaliaus Mindaugo laiške Livonijos ordinui.

Ledynmetis paliko žinomuosius Dzūkijos smėlynus ir kalvynų ežerus, kurių virtinė nusidriekia nuo Lazdijų ir Veisiejų (pro didžiuosius Dusios ir Metelių ežerus, pro Daugų ežeryną) iki Trakų. Piečiau žymiausios dzūkų upės Merkio smėlingoje lygumoje stūkso didžiosios Dzūkijos girios, kurios tęsiasi nuo Kapčiamiesčio pro Druskininkus ir Marcinkonis, Varėną ir Rūdninkus iki Vilniaus, o už jo stūkso Nemenčinės ir Pabradės miškai. Grybingieji pušynai, vaizdingieji kerpšiliai tarp Ūlos ir Katros upių apsupa garsųjį Čepkelių raistą – žmonių nepakeistos gamtos karaliją. Paupių smėlynuose kūrėsi seniausieji Lietuvos gyventojai, vėliau aukštumėlėse buvo įrengti piliakalniai, nuo Liškiavos ir Merkinės iki Punios ant aukštų Nemuno krantų rikiavosi pilių virtinė. Į regiono teritoriją patenka Trakai ir Vilnius, kurie žymėjo Lietuvos valstybės ištakas, juose pastatytos pirmosios svarbiausios Lietuvos mūrinės pilys. Medininkų aukštumose iškyla aukščiausios Lietuvos viršūnės – Aukštojo ir Juozapinės kalnai.

Tradicinė architektūra

Regiono lygumose vyravusios smėlingos dirvos lėmė skurdesnį tenykščių žemdirbių gyvenimą, jų sodybų ir trobesių kuklumą. Giriose gyvenę šiliniai dzūkai statė nedidelius ūkinius pastatėlius negausiam derliui ir gyvuliams laikyti. Jei sodyba ant upės kranto, dzūkai šulinio nekasdavo. Nuošaliuose miškuose ir paraisčiuose naujakuriai sodybas statėsi patogesnėse vietose, greta jų grupėmis kūrėsi giminaičiai ir palikuonys. Apsigyvenę derlingesnėse žemėse žmonės baudžiavos metais buvo suvaryti į gatvinius rėžinius kaimus, kurių virtinės išliko Valkininkų ir Dieveniškių apylinkėse. Gatviniuose kaimuose arčiau kelio būdavo statoma pirkia ir svirnas, sodinamas gėlių darželis, daug kur stovėjo dailūs mediniai kryžiai, toliau nuo kelio – tvartai ir daržinėlės. Yra dar išlikę tik kirviu statytų pastatų, kaimuose išlikę daug pastatų puošybos elementų ir, žinoma, kryžių – aukštų, dvigubų, su ietimis. Galima tikėtis išvysti ir “žiursteliu” (prijuoste) padabintą kryžių – taip juos puošia tik dzūkės. Prijuostėlė, užrišama ant kryžiaus, kaip pagarbos, padėkos ženklas. Taip pat buvo rišamos atgailaujant, atsisveikinant, atsiprašant, kreipiantis pagalbos. Derlingesniuose plotuose šiauriau Merkio būta daugiau pasiturinčių ūkininkų namų ir svirnų, išpuoštų įvairiais mediniais drožiniais. Dar turtingesnes sodybas, panašias į suvalkiečių, statėsi užnemunės dzūkai.

Tradicinė apranga

Dzūkių tautiniai drabužiai pasižymi nepaprastu spalvų, dryžių ir langelių margumu. Sijonai languoti, skaidrių koloritų. Stambieji audeklų langai pasmulkinti spalvotais metmenų ar ataudų siūleliais. Per plačiuosius dryžius eina vis smulkesni, o raštai išmėtyti po visą audeklo plotą mažomis žvaigždutėmis. Prijuostės smulkiai languotos kasdieniniam dėvėjimui, o išeiginės kartais iš tamsios savo austos ar pirktinės medžiagos su plačia to paties audinio paraukta juosta apačioj, siuvinėtos pirktais siūlais ryškių gėlių vainiku apačioj. Dzūkės galvas gaubė baltomis, tik kai kur gijelėmis palanguotomis skepetaitėmis. Po jomis uždedamas puošnus antkaktis. Moterys nešiojo ir nertas arba pasiūtas kepurėles- ,,čepčius“. Avėdavo nertomis iš storų pakulinių siūlų, su prisiūtu miliniu padu čempes. Išeigines kojines mezgė iš plonų lininių siūlų ažūriniais raštais. Dzūkų vyriški drabužiai spalvoti, bet kuklūs. Ant galvos – šiaudinė skrybėlė arba siūtinė kepurė. Marškiniai drobiniai, jų rankogaliai, krūtinė ir perpetės papuoštos raudonais raštais. Ant marškinių apsivilkdavo trumpus tinyčius. Jie siuvami stačia apykakle ir apvedžioti puošniomis juostelėmis. Kelnės – drobinės, įvairių atspalvių, smulkiai languotos. Kelnių apačios užaustos tamsiau ir sukištos į margas kojines. Iš spalvotų virvelių nunertas apavas, o po padu prisiūta oda.

Tradiciniai amatai

Smėlingoje Dzūkijoje gausaus derliaus iš smėlynų nesurenkama, tad pagrindinis gyventojų pragyvenimo šaltinis vasarą buvo miško gėrybių rinkimas: uogos, grybai, laukinių bičių medus ir vaškas. Drevininkai medžiuose įsirengdavo dreves, kopinėjo medų, turėjo savo papročius, savą teisę. Medų gyrė ir užsienio keliautojai. Jau XVII – XVIII a. džiovintais grybais buvo atiduodama dalis duoklės kunigaikščiui ir dvarams. Jie buvo pardavinėjami aplinkiniuose turguose. O XIX a. antroje pusėje nutiesus geležinkelį, supirkėjai iš Marcinkonių, Zervynų ir kitų aplinkinių kaimų džiovintus baravykus gabendavo į Vilnių, Varšuvą, Peterburgą. Vietiniai gyventojai dar ir dabar vaikščioja ,,savo grybų tropelėm” (takais – paveldėtais iš savo tėvų ir senelių). Vertingiausias didžiosios girios turtas – spanguolės. Jas nuo seno rinko dauguma vietinių gyventojų. Uogos būdavo supilamos ant namo aukšto ir žiemą ar net pavasarį parduodamos.

Dar vienas labai senas verslas – vaistažolių rinkimas. Seniausiai vaistažoles rinko žolininkai, žiniuonės, senutės. Vaistažolės buvo pardavinėjamos aplinkiniuose kaimuose, jas plačiai naudojo nuo XIX a. įsikūrusios vaistinės.

Žiemą žmonės kirto medžius, tašė sienojus, gamino pabėgius. Medžio meistrų dirbiniai labai įvairūs – pradedant trobesiais, kryžiais ir baigiant įvairiais buitiniais reikmenimis. Beveik visi amatininkai – statybininkai, dailidės, staliai – buvo mažažemių arba bežemių vaikai.

Iki antrojo pasaulinio karo Merkinėje ir jos apylinkėse buvo trys malūnai, lentpjūvė, milo vėlykla, degamos kalkės, triūsė siuvėjai, kurpiai, mūrininkai ir kitokie amatininkai. Dzūkai liejo žvakes, audė, pynė vyžas, krepšius iš vytelių, balanų, šaknų.

Dar ir šiais laikais šilinių dzūkų kaimuose liejamos žvakės senuoju būdu ,,su lanku”. Manoma, kad šis būdas išlikęs nuo XIV a. Dabartinių žvakių liejikų, gyvenančių Dzūkijos nacionaliniame parke, pagrindinė žaliava vaškui gauti yra seni koriai, sudegusios žvakės arba parafinas. Meistrai šio darbo paslapčių išmokę ir įrankius paveldėję iš savo tėvų, artimųjų, giminaičių, kurie praeityje yra laikę bites. Žvakių liejikų, kaip ir dievdirbių, buvę mažai.

Tradicinis maistas

Prastos ir lengvos pietinės Lietuvos žemės lėmė, kad Dzūkijoje labiausiai paplitusi javinė kultūra – grikiai. Dzūkės didžiuojasi savo grikinių miltų pyragais – babkomis. Populiarus valgis – grikių buzelė (smulkiai sumalti grikiniai miltai, įplakti į rūgusį pieną). Iš apeiginių valgių ilgiau negu kituose Lietuvos kraštuose išlaikytas paprotys kepti bulvių ir grikių tešlos pailgas, batono dydžio bandeles su kanapių ar aguonų įdaru – šaltanosius.

Šiliniai dzūkai priskaičiuoja apie 100 rūšių nenuodingų grybų, o patys valgo tik baravykus (tik juos ir vadina grybais), dar voveraites, žaliuokes ir rudmėses, kurias raugia arba sūdo kaip agurkus. Džiovintais baravykais gardina kopūstienę, bulvienę, burokėlių, kruopų sriubas. Dzūkų šeimininkės moka išvirti grybų rasalą – džiovintų baravykų viralą, patirštintą miežinėmis kruopomis ir pagardintą pakepintais svogūnais.

Dzūkijoje mėgstamos ir bulvės. Gyvavo tradicija jas ant krosnies pado kepti kiekvieną rytą. Vakarienei grūsdavo bulvinę košę, į kurią pildavo porą saujų aguonų. Tokia košė dažnai valgyta tiesiog užsrebiant vandeniu, pagardintu trintomis spanguolėmis. Šventadieniams dzūkai kepdavo bulvines bandas. Iškeptas ant kopūstlapio, apvalias tarkuotų bulvių bandas perliedavo aguonpieniu, pertepdavo medumi ir dar palaikydavo šiltoje krosnyje.

Dar viena dzūkų kulinarinė įdomybė – jie iki šiol mėgsta valgyti nerūkytus (sūdytus) kumpius, dešras ir lašinius. Kaip prieskonį naudoja ,,barstuko“ (augalas) sėklas, kuriomis tirštai nubarsto lašinius, deda jų į dešras bei skilandį.