Odos apdirbimo amatai

Odininkystės ištakos siekia akmens amžių. Oda dėl tvirtumo, elastingumo ir pralaidumo orui tiko aprangai ir apavui. Viduramžiais reikšmingomis aprangos detalėmis tapo odinės rankinės, diržai, krepšiai, pirštinės. XV–XVI amžiais kiekviename kaime, dvare, miestelyje buvo odžių, kurių atitinkamai žaliaminiu ar raugintiniu būdu išdirbtą natūralią arba dažytą naminių gyvulių odą naudojo pakinktininkai, batsiuviai, siuvėjai, knygrišiai. Plečiantis odininkystei kurtos odos apdirbimo įmonės. Odos ir jos dirbinių paklausa mieste ir kaime skyrėsi ir keitėsi. Batsiuviai telkėsi miesteliuose, nes kaime odiniai batai pagrindinį valstiečių apavą – nagines pradėjo keisti tik XX amžiaus pradžioje. XX amžiaus pradžioje ėmus plisti pirktiniams pakinktams pradėjo nykti pakinktininko amatas.

Nedaug amatininkų tęsia senąsias odininkystės tradicijas. Pavieniai tradiciniu būdu raukia nagines, papildančias tautinį kostiumą. Kai kurie odininkai rekonstruoja viduramžiais miestiečių dėvėtus batus ir pusbačius. Ištyrinėję archeologų radinius siuva juos iš vieno odos gabalo, taikydami viduramžiams būdingus odos sudūrimo ir susiuvimo būdus ir apdailos siūles. Meninės knygrišystės tradiciją atgaivinantys knygrišiai restauratoriai kuria XV–XVII amžių knygų įrišimų analogus.

Parengta remiantis leidiniu 

Lietuvos tautinis paveldas: Tradiciniai amatai. LNM, 2012. Vilnius: Petro ofsetas.