Sūduva

SUVALKIJA (SŪDUVA) – Lietuvos etnografinis regionas kairiajame Nemuno krante, apimantis didžiąją Lietuvos Užnemunės dalį (Marijampolės aps. Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio rajonus, Kauno aps. Kauno rajono pietinę ir Prienų rajono vakarinę dalis). Kalbant apie šį etnografinį regioną vartojami keli skirtingais istorijos periodais susiformavę pavadinimai – Sūduva, Užnemunė, Suvalkija. Populiariausias pavadinimas Suvalkija prigijo po 1867m., tuo metu čia egzistavusios Lenkijos karalystės šiaurines apskritis sujungus į naują Suvalkų guberniją. Sūduva yra etninės sūduvių, apie I tūkstantmečio vidurį išsiskyrusių iš didelio baltų vieneto – jotvingių, etninės žemės. Sūduviai iš visų dabartinės Lietuvos etninių regionų gyventojų rašytiniuose šaltiniuose yra paminėti anksčiausiai – II a. mokslininko ir keliautojo Klaudijaus Ptolemėjo „Geografijoje“. XIX a. pab. vakarinėje Suvalkijos dalyje vartojamų kapsų ir zanavykų šnektų pagrindu susiformavo dabartinė bendrinė (literatūrinė) lietuvių kalba.

Vaizdingiausia Suvalkijos vieta – jos pietvakariniame pakraštyje iškylanti Vištyčio-Gražiškių aukštuma, iš kurios išteka Širvinta ir kitos krašto upės. Didįjį Vištyčio ežerą supa aukštos kalvos. Plačios lygumos driekiasi pro Vilkaviškį ir Marijampolę Šakių ir Nemuno link. Lygumose tyvuliuoja Žuvinto ežeras, supamas šlapiųjų Palių. Iš Suvalkų apylinkių atitekanti Šešupė toliau ramiai vingiuoja per derlingas lygumas iki Kudirkos Naumiesčio, čia ji atskiria Karaliaučiaus kraštą. Po kovų su kryžiuočiais ištuštėjusi dykra užaugo giriomis, kurias dar primena didieji Kazlų Rūdos ir Lekėčių miškai. Suvalkiją ir rytuose juosia Nemunas, ties Balbieriškiu ir Prienais susipindamas didžiosiomis kilpomis, įspūdingai atsiveriančiomis nuo aukštųjų slėnio šlaitų. Šiaurės vakaruose įspūdingą kanjoną išgraužė sraunioji Jiesia. Senieji jotvingių piliakalniai, primenantys senųjų kovų laikus, daugiausia išliko paupiuose ir aukštumose.

Tradicinė architektūra

XVI a. įvedus baudžiavą Valakų reformos metu Suvalkijoje, kaip ir kitur Lietuvoje, susiformavo gatviniai kaimai. Užnemunei 1795 m. atitekus Prūsijai, čia daug anksčiau negu likusioje Lietuvos dalyje nebeliko baudžiavos, tad šio krašto gyventojai iš kaimų ėmė keltis į erdvius vienkiemius.

Patogiai įsikūrę derlingose žemėse, suvalkiečiai netruko prasigyventi, sodybose ėmė statytis didelius trobesius. Suvalkiečio sodyba erdvi, su solidžia stuba, didele klėtimi su stipriomis durimis ir kalvio darbo spyna, erdviu kluonu su priestatu arkliniam maniežui (regione anksti pradėta naudoti kuliamąsias ir kitus mechanizmus). Kiemas atskirtas nuo ūkinio klėtimi ir statine tvora. Krašte ilgainiui įsivyravo dvišlaičiai stogai, pakeitę senovinius, į kupetas panašius stogus, retai kur belikę keturiašlaičio liekanos namo gale. Stogai ne vien šiaudiniai, bet ir skiedrų, retkarčiais gontiniai. Stubos ir svirnai neretai buvo puošiami ertikiu – paaukštinta pastoge. Iš kaimyninės Mažosios Lietuvos buvo perimta raudonplytė mūrinė statyba, stogų dengimas keraminėmis čerpėmis, taisyklingas sodybų suplanavimas. Charakteringa savybė Suvalkijos sodyboje tai pirčių nebuvimas,  tačiau beveik visur iškasti prūdai su būtina atributika-pulkeliu žąsų.

Tradicinė apranga

Gaivinant po karų gerokai ištuštėjusį Sūduvos kraštą, naujieji gyventojai dažniausiai atsikraustydavo iš priešingo, dešiniojo Nemuno kranto. Į šiaurinę Sūduvos dalį kėlėsi žemaičiai, o į pietinę – aukštaičiai ir dzūkai. Taigi, dabartinių zanavykų tradiciniai kostiumai įgijo žemaičių ir klaipėdiečių bruožų, o kapsų – aukštaičių ir dzūkų. Suvalkiečių sijonai išilgadryžiai, kaip ir žemaičių, siuvami iš skerso audinio. Tačiau, kitaip nei žemaitės, suvalkietės mėgo griežtus, simetriškus, ritmiškai pasikartojančius motyvus. XVIII a. pabaigoje – XIX a. I pusėje suvalkietės išeigines liemenes siuvo ne tik iš namie austų, bet ir iš pirktinių audinių. Suvalkijoje vilkėtos kelių tipų liemenės: vadinamosios dzūkiško sukirpimo liemenės nuo liemens palaidais, priekyje nesusieinančiais skverneliais, arba  kirptos į liemenį, nuo liemens platėjančios liemenės. Zanavykėms būdingos trumpos, o kapsėms ilgesnės liemenės. Marškiniai ilgi, balti, drobiniai, jų apykaklė, perpetės, priekis ties užsegimu, rankogaliai gausiai siuvinėti kiauraraščiu, dažniausiai baltais siūlais. Ryškiausia šventadienio suvalkietės kostiumo dalis – išskirtinio grožio spalvinga prijuostė. Vyrauja tamsios kaišytinės prijuostės, su stambiais ryškiais ornamentiniais stilizuotų lelijų žiedais. Prijuosčių audinių kompozicija, o kartais ir pasiuvimu zanavykės skyrėsi nuo kapsių. Seniausios zanavykų prijuostės, matyt, buvusios madingiausios dar XIX amžiaus viduryje, yra balto lininio dugno su išilgai įaustomis raudonų rinktinių geometrinių bei augalinių ornamentų juostomis. Moterys nešioja nertą kepurėlę – čepčių – su puošniu karoliukais varstytu kraštu, ant viršaus  – skarelę, surištą po smakru. Kapsės merginos galvą dabino galionais, zanavykės – karolinėmis ( neplačios juostelės su įaustais arba įpintais karoliukais). Paprastesni merginų galvos papuošalai (nešioti tiek zanavykių, tiek kapsių) – iš baltos drobės ir spalvotų kaspinų pasiūtos karūnėlės (kasinyčios). Suvalkietės puošiasi koralų, rečiau gintaro karoliais.

Vyrai vasarą vilkėjo trinyčius – baltus arba spalvotus lininius įmantriai pasiūtus apsiaustus. Sermėgos čia vyravo šviesios, jas apjuosdavo puošniomis rinktinėmis juostomis arba odiniais diržais. Žiemą apsivelka puskailinius arba milinę burką – didelį, platų apsiaustą su gaubtu, bet be sagų.

Tradiciniai amatai

XIX a. pabaigoje esant išsklaidytiems kaimams su nedaug gyventojų juose, amatininkystė atskirai negalėjo gyvuoti, todėl ja užsiėmė ne profesionalūs amatininkai, o valstiečiai žemdirbiai. Buvo gaminama tai, kas reikalinga jų pačių ir kaimynų poreikiams: ratai, vežimai, rogės, žemės ūkio padargai, buities reikmenys. Miškingose vietovėse buvo paplitę medžio apdirbimo amatai. Suvalkijos amatininkai buvo labai talentingi, daugelis amatininkų mokėjo ne po vieną, o po kelis – račiaus, baldžiaus, dailidės, staliaus – amatus. Kaimuose buvo gerų račių ir kalvių, kurie turtingesniems valstiečiams pagamindavo porinius geležinašius išeiginius vežimus – bričkas.

Suvalkijoje buvo paplitęs ir pynimo amatas. Buvo pinami krepšiai kasdienei buičiai (bulvėms ir kitoms daržovėms, obuoliams, uogoms bei grybams rinkti). Dažname ūkyje galėjai rasti gorčių – senovinį saiko matą grūdams seikėti, sėtuvę, iš kurios sėdavo grūdus. Didesnėse pintinėse, krabėse, mažažemiai ir bežemiai gyventojai laikė savo grūdų atsargas, o stambieji ūkininkai į jas pildavo miltus. Pindavo ir specialias pintines mėsai laikyti, paršiukams į turgų vežti. Iš nuluptų vytelių ir šaknų dažniausiai pindavo puošnius dirbinius moterims į turgų vaikščioti ar sudėti maistą, skirtą šventinti per Velykas. Savo darbais pynėjai daugiausia prekiavo miestų turguose.

Audimas –vienas iš labiausiai paplitusių amatų Suvalkijoje. Nuo mažų dienų mergaitės buvo mokomos austi, verpti, siūti. Piemenaudamos ausdavo juosteles, paaugusios – ilgus rietimus drobių, rankšluosčius, užvalkalus, paklodes bei lovatieses. Jaunos merginos sėsdamos prie staklių iš anksto rūpinosi savo kraičiu. Pirktinių ne kiekvienas išgalėjo nusipirkti, o namie austi buvo daug patvaresni. Ši kraičio ruošimo tradicija buvo aktuali iki Antrojo pasaulinio karo. Vyresnio amžiaus moterims rūpėjo, kad šeimos nariai būtų apsirengę, o namai būtų puošti kilimais, staltiesėmis ir lovatiesėmis. Paprastai kaime moterys sėsdavo į stakles pavasarį per Gavėnią, kai laisvesnis metas nuo kitų ūkio darbų.

Tradicinis maistas

Suvalkiečių stalas visada buvo gausus. Užsukusiam svečiui jie baltą staltiesę ant stalo visada užtiesia ir gėrybėmis jį nukrauna. Pirmiausia vaišina naminiu skilandžiu. Pagal senovinį, iš kartos į kartą keliaujantį receptą gaminamas, ilgai šaltuose dūmuose rūkytas. Suvalkiečių niekas nėra pralenkęs rūkytų mėsos gaminių (skilandžių, dešrų, kumpių) kokybe.

Netgi bulvė Suvalkijos šeimininkėms gali tapti įkvepiančiu produktu – jos verda tarkuotų bulvių didžkukulius su varškės, mėsos ar grybų įdaru, lipdo šaltanosius ir švilpikus, kuriuos, paskanina sviesto ir grietinėlės padažu. Suvalkiečių bulviakasio stalas neįsivaizduojamas be tarkuotų bulvių kugelio ar bulvių tarkių prikimštų kiaulių žarnų – vėdarų.

Riebus pietų patiekalas – virta rūkyta kiaulienos šoninė, patiekiama su virtomis bulvėmis, pupomis, pupelėmis ar žirniais. Atskirai duodama tarkuotų krienų, raugintų agurkų.

Šio krašto šeimininkės nuo seno visoje Lietuvoje garsėja varškės sūriais. Jos pirmosios pradėjo gaminti saldųjį sūrį, kuris vėliau paplito po visą Lietuvą.

Iš ruginių miltų šiame regione kepama ne tik duona, bet gaminami ir kitokie valgiai. Suvalkiečiai ant kopūstų lakštų kepa duonos paplotėlius. Nuo seno mėgstama duonzupė – duonos tešlos kukuliukai, išvirti su šviežiais ar džiovintais vaisiais. Tradicinis suvalkiečių patiekalas – duonkepė (mėsa, varškė ar daržovės, sueiliuotos su duonine tešla, po to iškeptos krosnyje). Mėgstama ruginė košė, ypač su vyšniomis.