Parodos dalyvė: Ieva Kavaliauskė

Tradicinių audinių audėja, Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo tradicijų puoselėtoja 

Sertifikuoti tautinio paveldo produktai: 
Drabužių audiniai – Mažosios Lietuvos tautinės prijuostės. 

Tautinio paveldo produktų sertifikatai: 

Amato tradicijos kilmė ir puoselėjimas 

Ieva Kavaliauskė audimu užsiima apie 20 metų, tačiau su šiuo amatu pažįstama nuo vaikystės. Audimo pagrindų ir tradicinių tekstilės darbų ją išmokė mama – tautinio paveldo kūrėja ir ilgametė audėja Zita Paulikienė. 

Taip audimo tradicija Ievos kūryboje įgyja ir asmeninę prasmę – amato žinios perduotos šeimoje, iš mamos dukrai. Perimta patirtis šiandien tęsiama audžiant tradicinius tautinio kostiumo audinius. 

Nors pati kūrėja gyvena ir kuria Kretingos rajone, Žemaitijoje, parodoje pristatomi jos darbai siejami su Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo tradicija. 

Amato patirtis ir meistrystė 

Ieva audžia tradicinėmis audimo staklėmis, o Mažosios Lietuvos tautinėms prijuostėms naudoja medvilninius siūlus. 

Audžiant svarbus ne tik pats pynimas, bet ir viso audinio ritmas – siūlų išdėstymas, spalvų deriniai, raštas ir proporcijos. Prijuostė turi derėti prie kitų tautinio kostiumo dalių ir kartu išlaikyti konkrečiam etnografiniam regionui būdingą charakterį. 

Ilgametė praktika ir šeimoje perimtos žinios leidžia meistrei tęsti tradicinį audimą ne vien atkuriant atskirus gaminius, bet išlaikant patį jų kūrimo būdą. 

Parodoje pristatomi produktai 

Parodoje Ieva Kavaliauskė pristato Mažosios Lietuvos tautines prijuostes – sertifikuotus tautinio paveldo gaminius, austus iš medvilnės tradicinėmis staklėmis. 

Prijuostė – svarbi tautinio kostiumo dalis. Jos raštas, spalvos ir audimo būdas prisideda prie regioninio kostiumo savitumo, todėl tai nėra vien dekoratyvus audinys – jame atsispindi konkretaus krašto tekstilės tradicija. 

Paraiškoje kūrėja nurodė planuojanti parodoje eksponuoti ir parduoti penkis savo darbus. 

Tradicijos perdavimas 

Ievos Kavaliauskės kūrybos istorijoje tradicijos perdavimas vyksta labai tiesiogiai – audimo ji išmoko iš savo mamos Zitos Paulikienės. 

Tai gražus gyvosios tradicijos pavyzdys: amato žinios, įgūdžiai ir santykis su tekstile perduodami šeimoje, o dukra juos tęsia savo kūryboje. Šiuo atveju iš kartos į kartą keliauja ne tik konkretūs raštai, bet ir gebėjimas dirbti tradicinėmis staklėmis bei suprasti tautinio kostiumo audinio paskirtį. 

Pripažinimas 

Ievos Kavaliauskės darbuose ypač gražiai atsiskleidžia iš kartos į kartą perduodamas amatas. Audimo išmokusi iš mamos Zitos Paulikienės, Ieva šiandien pati tęsia šeimos tekstilės tradiciją. Jos austose Mažosios Lietuvos prijuostėse išlieka ir tradicinės staklės, ir rankų darbas, ir svarbiausia – gyvas ryšys tarp dviejų audėjų kartų.