Parodos dalyviai: Leokadija Vilimienė ir Jonas Zenonas Vilimas

Tradicinės keramikos meistrai, kelių kartų Vilimų šeimos puodininkystės tradicijos puoselėtojai 

Sertifikuoti tautinio paveldo produktai: 
Tradiciniai keraminiai indai – ąsočiai, dubenys, lėkštės, puodai, puodynės, puodeliai ir kiti buityje naudoti molio dirbiniai. 

Tautinio paveldo produktų sertifikatai: 

Amato tradicijos kilmė ir puoselėjimas 

Jono Zenono Vilimo puodininkystės istorija – kelių kartų šeimos istorija. Jis gimė 1950 m. Kuršėnuose, žinomų puodžių Jono ir Janinos Vilimų šeimoje. Jo tėvai amatą perėmė iš Jono senelio Juozo Vilimo, o šį puodininkystės buvo išmokęs dar Jono prosenelis Stasys Vilimas, dirbęs baudžiavos laikais. Taigi Vilimų šeimos keramikos tradicijos šaknys siekia bent keturias meistrų kartas. 

Jonas nuo vaikystės augo puodžių dirbtuvėse. Jis matė, kaip Kuršėnų molio karjere rankomis kasamas molis, kaip jis minkomas, valomas nuo priemaišų, ruošiamos glazūros ir malkomis kūrenamame pečiuje degami puodai. Tėvas jį išmokė žiesti – nuo paprastų lėkščių ir ąsočių iki sudėtingesnių formų, taip pat glazūruoti bei prižiūrėti atsakingą keramikos degimo procesą. 

Leokadija į Vilimų puodžių šeimą atėjo 1972 m., ištekėjusi už Jono Zenono. Jos keramikos mokytojais tapo vyro tėvai Jonas ir Janina Vilimai. Anyta išmokė ją dekoravimo, marginimo, raižybos ir ažūrinės raižybos subtilybių, o uošvis perdavė praktines molio formavimo žinias ir skatino domėtis senaisiais keramikos dirbiniais. 

Nuo tada Jonas ir Leokadija keramikos amatą puoselėjo kartu. Jų bendruose darbuose susijungė Jono žiedimo ir formavimo meistrystė bei Leokadijos dekoravimo, marginimo ir raižybos gebėjimai. 

Amato patirtis ir meistrystė 

Jono Zenono pagrindinis amatas buvo tradicinis puodų žiedimas. Ant žiedžiamojo rato jis formuodavo ąsočius, dubenis, puodus, puodynes, lėkštes, puodelius, lauknešėlius ir kitus buityje naudotus indus. Meistras taip pat išmanė molio paruošimą, glazūravimą ir degimą – visą keramikos dirbinio kelią nuo molio gabalo iki užbaigto indo. 

Šias žinias Jonas perėmė ne iš vadovėlių, bet gyvendamas ir dirbdamas šeimos puodžių aplinkoje. Jis prisiminė dar vaikystėje matytą tradicinį molio minkymą kojomis, rankinį priemaišų šalinimą, savarankišką glazūrų ruošimą ir puodų degimą maždaug 900–930 laipsnių temperatūroje. 

Leokadija daugiausia dėmesio skyrė indų puošybai. Ji dekoravo, margino, raižė ir ažūru puošė Jono nužiestus keramikos dirbinius. Jos ornamentai pabrėždavo indo formą ir suteikdavo kiekvienam darbui savitą, rankomis sukurto dirbinio charakterį. 

Šių kūrinių neįmanoma priskirti tik vienam meistrui. Vieno rankos suteikė moliui formą, kito – paviršiui raštą, spalvą ir galutinę išraišką. Tai tikri bendros meistrystės darbai. 

Parodoje pristatomi produktai 

Parodoje pristatomi tradiciniai keraminiai indai, kuriuos Jonas Zenonas Vilimas ir Leokadija Vilimienė kūrė kartu. 

Jonas indus žiedė ir formavo, o Leokadija juos dekoravo, margino bei raižė. Kiekviename eksponate išlikęs abiejų meistrų darbas – Jono suformuotas molis ir Leokadijos sukurta puošyba. 

Šie indai šiandien yra ypač vertingi. Jono Zenono jau nebėra, todėl parodoje eksponuojami kūriniai saugo ne tik tradicinės puodininkystės technologiją, bet ir paties meistro rankų prisilietimą. Jie liudija jo gebėjimus, šeimos tradiciją ir bendrą gyvenimo darbą su Leokadija. 

Tai ne atkurti ar naujai pagal senus pavyzdžius pagaminti eksponatai. Tai autentiški dviejų meistrų sukurti paveldo dirbiniai, išlikę kaip gyvas Jono Zenono Vilimo kūrybos ir Vilimų šeimos puodininkystės tradicijos liudijimas. 

Tradicijos perdavimas ir veikla 

Jonas Zenonas ir Leokadija Vilimai daugelį metų dalyvavo parodose, mugėse, amatų dienose ir šventėse Lietuvoje bei užsienyje. Nuo 1976 m. Vilimų šeima aktyviai pristatė puodininkystę įvairiuose renginiuose, tarp jų – amatų dienose Vilniaus Vingio parke, Šiaulių puodžių dienose ir kituose tradicinės kultūros renginiuose. 

Jonas Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu tapo 1974 m., o Leokadija į Žemaitijos skyriaus tautodailės sąjungą įstojo 1978 metais. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje jie įsirengė savo keramikos dirbtuves, kuriose galėjo savarankiškai tęsti ir plėtoti šeimos amatą. 
Savo dirbtuvėse ir Klaipėdos etnokultūros centre meistrai vedė edukacinius užsiėmimus, demonstravo keramikos gamybą ir suteikė vaikams bei suaugusiesiems galimybę patiems prisiliesti prie molio. Leokadija šią veiklą tęsė pristatydama ornamentavimo, raižymo ir tradicinės keramikos puošybos technikas. 

2015 m. Klaipėdos „Marginių“ salone surengta keturių kartų Vilimų šeimos paroda „Laiko ratas“. Ji simboliškai atskleidė, kad puodininkystė šioje šeimoje buvo perduodama kaip gyva patirtis – iš prosenelių seneliams, iš tėvų vaikams ir anūkams. 

Pripažinimas